2.2.3. Laukiniai gyvūnai

Miško augalus pažeidžia laukiniai gyvūnai. Pažeidimai pirmiausia susilpnina augalus, nes pažeidžiami gyvybiškai svarbūs organai (ūgliai, pumpurai) ar audiniai (žievė, mediena), antra – sudaro palankias sąlygas infekcijoms plisti.
Iš laukinių gyvūnų (paukščių ir žinduolių) mažiausią neigiamą poveikį daro miško paukščiai, nors jų tam tikrą dalį maisto sudaro sėklos, pumpurai ir ūgliai.
Reikšmingos žalos miškui padaro žinduoliai (graužikai, porakanopiai, kiškiai). Miško apsaugos stoties duomenimis, laukinių žvėrių pažeistų medynų plotas padidėjo nuo 8,2 tūkst. ha 1961–1965 m. iki 21,5 tūkst. ha 1991–1995 m. (Miško apsaugos vadovas, 2000). Pagal pažeidimų kiekį ryškiai vyrauja elniniai žvėrys. Jų žala nukandžiojant ūglius ir nulaupant medžių žievę. Žvėrių pažeidimai pateikti 2.9 lentelėje.

h

 Kaip matyti, didžiausiuose plotuose nulaupoma medžių žievė, nors kas metai šie plotai mažėja. Kas metai maždaug vienodame plote nukandžiojami ūgliai. Aiškiai didėja bebrų žala. Ypač didėlė žala Ukmergės miškų urėdijoje, kur bebrų pažeista 2000 ha miško.
Didžiausią žalą tarp laukinių žvėrių padaro porakanopiai (šernai, stirnos, elniai, danieliai, briedžiai, muflonai, stumbrai). Jie minta augalija, todėl nesubalansavus jų tankio su miško pašarine talpa ir netaikant specialių ūkinių bei apsaugos priemonių, nuostolių patiria ne tik miškų ir žemės, bet ir medžioklės ūkis. Todėl šiuolaikinių miškų ir medžioklės ūkį būtina tvarkyti kompleksiškai. Šernas (Sus scrofa L.) didesnės – nei teigiamos, nei neigiamos – įtakos miškų ūkiui neturi, nes knisyklų plotas miškuose per metus vidutiniškai sudaro nuo 0,4 iki 2,9 %, eant šių žvėrių tankumui 11 000 ha nuo 15 iki 82. Šernai, beieškodami sliekų (ypač pasodinus sodinukus su durpių substratu vazonėliuose), grambuolio lervų ir augalų šaknų bei šakniastiebių, kasmet vidutiniškai išknisa apie 200 ha, pakenkdami apie 30 % medelių. Šią žalą jie kompensuoja, nes minta žalingų miškui vabzdžių lervomis bei lėliukėmis (grambuolio, sprindžio, pušinio pelėdgalvio, pjūklelių, verpiko vienuolio ir kt.) ir peliniais graužikais. Šernai suardo nemažai skruzdėlynų, saugotinų tvorelėmis. Esant labai dideliam šernų tankiui, jie gali suėsti beveik visą gilių derlių ir blokuoti savaiminį ąžuolo atžėlimą.
Iš elninių (Cervidae) stirna (Caprealus capreolus L.) ir elnias (Cervus elaphus L.) skiriami prie žoline augalija, krūmais ir medžiais mintančių gyvūnų, o briedis (Alces alces L.) – prie medžiais ir krūmais, arba dendrofagų. Žiemos ganyklose skabydami medžių ir krūmų ūglius ir laupydami žievę šie žvėrys kenkia miško jaunuolynams, pomiškiui.
Gryniems pušynams stirnos žalos nepadaro, o elniai ir briedžiai pažeidžia pušų pomiškį ir želdinius. Pušynuose su eglėmis stirnos, elniai ir ypač briedžiai pažeidžia pušų pomiškį ir želdinius, o mišriuose eglių – lapuočių miškuose – ąžuolų, uosių ir eglių pomiškį, želdinius ir medynus, taip pat drebulių pomiškį ir jaunuolynus.
Tarp pagrindinius žiemos pašarus teikiančių (uosių, ąžuolų, ievų, šermukšnių, šaltekšnių) negausių, bet labai mėgstamų (klevų, obelų, kriaušių, ožekšnių, gluosnių, putinų, serbentų) ir nemėgstamų (baltalksnių, eglių, beržų, sausmedžių, liepų) medžių bei krūmų ūglių skabymo intensyvumo ir stirnų bei elnių tankio yra tiesioginis ryšys. Jei stirnos ir elniai intensyviai minta baltalksnių, beržų, sausmedžių ir eglių ūgliais, vadinasi, jų tankis yra didelis ir jiems trūksta pagrindinius pašarus teikiančių medžių ir krūmų ūglių. Tarp pušų, drebulių ūglių skabymo intensyvumo ir šių rūšių medžių gausos briedžių žiemos ganyklose yra atvirkštinis, o tarp atsitiktinai miške aptinkamų rūšių (gluosnių, šermukšnių, šaltekšnių ir kt.) ir briedžių tankio – tiesioginis ryšys. Jei briedžiai labai intensyviai skabo beržų ūglius, vadinasi, jų tankis žiemos ganyklose yra didelis ir jiems trūksta mėgstamų pašarų.
Želdinių ir medynų pažeidimo dėsningumai sutrinka, kai lapuočių medžių ir krūmų ūglių suvartojimas elninių žiemos ganyklose peržengia leistiną ribą (>40–50 %). Tada šių pašarų ima mažėti, o stirnų ir elnių tankis toliau didėja dėl pašarų žemės ūkio naudmenose. Intensyviausiai pažeidžiami tų rūšių medžiai ir krūmai, kurių elninių žvėrių gyvenamoje aplinkoje yra nedaug, tačiau labiausiai žalojami introdukuotų rūšių medžiai – pocūgės, kėniai, veimutinės bei sibirinės pušys ir kt.
Stirnos ir elniai, besiganydami krūmokšninėse ganyklose, intensyviau skabo pušų želdinius. Labiausiai pušys nuskabomos brukninių (viržinių), brukninių-mėlyninių ir mėlyninių tipų augavietėse, mažiausiai – pačiose skurdžiausiose (kerpinėse, gailinėse-kimininėse) ir pačiose turtingiausiose (kiškiakopūstinėse ir garšvinėse) augavietėse. Pirmuoju atveju pušų metūgiai menki, o antruoju- labai stambūs ir sunku juos skabyti. Labiausiai pušų želdiniai pažeidžiami tada, kai 1 ha pasodinama 2–30 tūkst. sodinukų, o mažiausiai – kai pasodinama 8–10 tūkst. sodinukų.
Stirnos ir elniai daugiau medžių bei krūmų nuskabo ir žieves nulaupo (elniai), kai būna storesnis sniego sluoksnis ir mažiau kitų prieinamų pašarų (krūmokšnių, žiemkenčių želmenų ir kt.). Briedžių mitybos racionui gili sniego danga didesnės įtakos neturi, tačiau tada daugiau jų susiburia pušų želdiniuose bei kituose medynuose, kuriuose gausu natūralių pašarų.
Želdinių ir medynų pažeidimo laipsnis taip pat priklauso nuo to, kokio dydžio žvėrių bandos juose ganosi. Stirnos ir ypač briedžiai, kaip medėdžiai žvėrys, didelėmis bandomis nesilaiko. Kitaip jie labai greitai sunaikintų savo žiemos ganyklas. Į didesnes bandas susiburia elniai, bet medžiai jų mitybos racione sudaro mažesnę dalį.
Elninių žvėrių įtaka pagrindinių medžių rūšių jaunuolynams atželti susijusi su medelių taksacinių rodiklių ir ūglių prieaugio sumažėjimu, kuris priklauso nuo viršūninių ūglių skabymo įvairiais metais pasikartojimo ir prarasto menturinių (šoninių) ūglių skaičiaus. Tai lemia asimiliacinio aparato sumažėjimas ir energijos nuostoliai nuskabytiems ūgliams ataugti.
Pušų augimas į aukštį ir skersmenį, priklausomai nuo pažeidimo tipo, sustabdomas nuo 2 iki 20 metų. Dauguma medelių nustoja augti ir virsta stagarais (2.10 lentelė). Stipriai pažeistos pušys patenka į antrą ardą, yra užtamsinamos mažiau pažeistų medžių, ypač beržų, ir laipsniškai žūva.

g

Eglių augimas į aukštį ir skersmenį sustabdomas vieneriems metams, kai žvėrys vieną kartą nuskabo viršūninį ūglį ir 30–50 % menturinių šakučių ūglių, kai nuskabo du kartus, – 2 metams ir kai tris kartus, – 3 metams. Esant tokio paties pobūdžio pažeidimų, lapuočių užtamsintų eglučių augimas sulaikomas 5–8 ir daugiau metų. Išugdytuose eglių – lapuočių jaunuolynuose nepažeistų eglaičių vidutinis aukštis yra 3 kartus, o 1–3 kartus pažeistų – 2–2,5 karto didesnis, palyginti su neugdytais. Šiuo atveju pažeistų eglučių augimas sustabdomas 3–4 metams. Esant normaliam apšvietimui, žvėrių nuskabyti eglių jaunuolynai gerai regeneruoja. Prieaugio nuostoliai nedideli. Ąžuoliukų augimas į aukštį ir skersmenį, priklausomai nuo pažeidimo tipo, sustabdomas nuo 2 iki 9 metų. Kai viršūniniai ir šoninių šakučių ūgliai nuskabomi 4–6 metus iš eilės, ąžuoliukai praranda ne tik ūkinę, bet ir pašarinę reikšmę (2.11 lentelė). Priklausomai nuo neigiamo žvėrių poveikio trukmės, atskiruose želdinių sklypuose degradavę ąžuoliukai sudaro nuo 40 iki 90 % visų medelių.
Ąžuolo gilių, ūglių ir žievės, kaip pašaro, atraktyvumas šernams, stirnoms, elniams ir briedžiams (išskyrus giles) yra kliūtis perspektyviam ąžuolų pomiškiui ir jaunuolynams išsaugoti bei atkurti.

ff

Esant geroms apšvietimo sąlygoms, iki 3 kartų pamečiui nuskabyti uosiu- kai auga taip pat, kaip ir nepažeisti, arba augimas sustabdomas 1–2 metams. Kai užtamsinti pomiškio uosiukai nuskabomi daugiau kaip 3 metus iš eilės, jų augimas sustabdomas 5–10 metų ir jie degraduoja.
Tam tikrą žalą miško želdiniams gali padaryti stirnos ir elniai, pažeisdami medelių liemenėlius ragais. Skiriami du medelių pažeidimo ragais laikotarpiai:

1) odelės valymo nuo ragų periodas ir 2) medelių daužymas ir trynimas ragais rujos metu. Antruoju laikotarpiu želdiniams padaroma daug didesnė žala.
Stirniniai valosi nuo ragų odelę balandžio–birželio mėnesiais. Iš natūra- liai pas mus augančių medžių ir krūmų pasirenka tuos, kurie skleidžia stiprų specifinį kvapą, pavyzdžiui, ievas, šermukšnius, šaltekšnius, juoduosius serbentus ir kt. Daug žalos padaro pavieniais medeliais (heisteriais) įveistiems ąžuolo želdiniams. Tačiau visais atvejais pirmenybę teikia introdukuotoms medžių rūšims: maumedžiams, pocūgėms, kėniams ir riešutmedžiams. Dauguma liemenėlių pažeidžiami 0,3–0,8 m aukštyje nuo žemės paviršiaus.

Taurieji elniai nuo ragų odelę valosi liepos–rugpjūčio mėnesiais. Iš vietinių medžių ir krūmų pažeidžia ąžuolus, uosius, blindes, beržus, egles, pušis. Tačiau panašiai kaip ir stirniniai, labiau žaloja egzotus: veimutines pušis, maumedžius, pocūges, kėnius. Nemažai žalos padaro tuopų želdiniams, klevams. Medelių kamienai pažeidžiami 0,6–1,6 m aukštyje nuo žemės. Rugsėjo mėnesį taurieji elniai rujoja ir, esant jėgų antplūdžiui, ragais daužo ir trina medžių (pušų, eglių, ąžuolų ir kt.) kamienus. Pirmenybę teikia retoms ir kvapią žievę turinčioms medžių rūšims: riešutmedžiams, maumedžiams, pocūgėms, kėniams, veimutinėms pušims.
Svarbiausia miško želdinių apsaugos priemonė nuo kanopinių žvėrių yra ekologinės pusiausvyros išlaikymas tarp žiemos ganyklų miškuose pašarinės talpos ir žvėrių tankio. Tai pasiekiama reguliuojant žvėrių tankį ir gausinant pašarų išteklius žiemos ganyklose. Leistinos žvėrių tankio normos pateikiamos 2.12 lentelėje.

hh

Miškuose, kuriuose kartu gyvena visų trijų rūšių elniniai žvėrys, nurodytas tauriųjų elnių tankis yra leistinas tik atitinkamai sumažinus briedžių ir stirnų tankį arba atvirkščiai. Perskaičiuojant naudojami ekvivalentai: 1 briedis = 3 elniams; 1 elnias = 4 stirnoms.
Laukų izoliuotiems mažesniems nei 300 ha miškams, nutolusiems nuo didesnių nei 300–500 ha ploto miškų daugiau kaip 1 km, šernų, tauriųjų elnių ir briedžių leistinas tankis neskaičiuojamas. Iki 300 ha ploto miškuose leistinas stirnų tankis padidinamas 2 kartus. Miškuose, kuriuose žvėrių skaičius nesureguliuotas, retinti aplaupytus medynus netikslinga. Mechaniniai pažeidimai, padaryti eglėms, vykdant neplynuosius kirtimus, savo reikšme puvinio infekcijos požiūriu prilygsta žievės laupymui, todėl ugdymo ar rinktiniai sanitariniai kirtimai aplaupytuose eglynuose neturės prasmės, jeigu jų metu bus pažeistos paliekamos augti eglės. Eglės su didesniais nei 5 cm žievės pažeidimais turi būti pašalinamos iš medynų, nes jas toliau auginti netikslinga dėl puvinio daromų nuostolių, o mažiau pažeistos ir tos, kurių žaizdos užgijusios, laikytinos sąlyginai sveikomis. Aplaupytuose eglynuose, priklausomai nuo jų pažeidimo laipsnio, vykdomi ugdomieji, rinktiniai sanitariniai ir plynieji sanitariniai kirtimai.
Žvėrių pažeistuose eglynuose koreguojami ugdomųjų kirtimų metu kirstinų medžių atrankos principai:
- pirmiausia iškertami visi medžiai su platesnėmis nei 5 cm žaizdomis;
- jei medynų ugdymo normatyvai arba erdvinis medžių išsidėstymas reikalauja kirsti dar daugiau, tada pirmiausia šalinami medžiai su įsisenėjusiomis vėžinėmis žaizdomis; atsilikusio augumo sveiki medžiai; medžiai su šviežiomis žaizdomis; medžiai su užgijusiomis žaizdomis.
Rinktiniai sanitariniai kirtimai atliekami, kai sveikų ir sąlyginai sveikų medžių skaičius yra mažesnis už nustatytą ugdomųjų kirtimų normatyvuose, tačiau pakankamas medyno struktūrai išlaikyti. Jų metu, be nurodyto normatyvuose skaičiaus, papildomai paliekami kitų rūšių medžiai ir eglės su šviežiais (žvėrių padarytais prieš 1–2 metus) 5–10 cm pločio pažeidimais, jeigu tame medyne po 10 metų bus vykdomi pakartotiniai ugdomieji ar sanitariniai kirtimai.
Esant mažesniam sveikų ir sąlyginai sveikų medžių skaičiui nei nurodyta rinktinių sanitarinių kirtimų normatyvuose, eglynas nustatyta tvarka iškertamas plynai.